„Maloningieji mūsų geradariai“: labdaringa Vilniaus katedros kapitulos veikla XVI‒XVIII a.

Martynas Jakulis

Santrauka


Straipsnyje, remiantis kapitulos aktais ir metiniais pajamų bei išlaidų registrais, nagrinėjama labdaringa Vilniaus katedros kapitulos veikla XVI‒XVIII a. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojama kapitulos parama jos globojamoms labdaringoms institucijoms (špitolėms, fundacijai, iš kurios lėšų netekėjusioms moterims būdavo suteikiami kraičiai, senų ir nusilpusių kunigų namams). Antrojoje dalyje nagrinėjamos nereguliarios išmaldos dalijimo praktikos.

Esminiai žodžiai: labdara, vargšų globa, katedros kapitula, Vilnius, špitolės, XVI‒XVIII a.

Santrauka

Vilniaus katedros prelatai ir kanauninkai pasižymėjo ne tik kaip reikšmingi bažnytinio ir politinio gyvenimo veikėjai, bet ir kaip geradariai. Neabejotina, kad Vilniaus katedros kapitulos nariai asmeniškai dalindavo išmaldą ir kitaip paremdavo sunkiau besiverčiančius žmones, vis dėlto ši prelatų ir kanauninkų labdaringos veiklos pusė beveik nepastebima šaltiniuose. Taigi šiame straipsnyje, remiantis kapitulos posėdžių protokolais (aktais) ir metiniais pajamų bei išlaidų registrais, siekiama atskleisti Vilniaus katedros kapitulos kaip dvasininkų korporacijos labdaringos veiklos bruožus XVI‒XVIII a.

Nors labdara nebuvo pagrindinis Vilniaus katedros kapitulos rūpestis, visgi tyrimas parodė, kad labdaringa prelatų ir kanauninkų veikla apėmė kelias sritis. Kapitulos globojamos špitolės buvo remiamos pajamomis, surenkamomis iš bendros kapitulos nuosavybės. Neturtingas moteris kapitula aprūpindavo kraičiais, kad jos galėtų ištekėti arba įstoti į vienuolyną, o senais ar neįgaliais Vilniaus vyskupijos kunigais buvo rūpinamasi vyskupo ir kapitulos iniciatyva įsteigtuose kunigų emeritų namuose. Pagaliau iš bendro kapitulos iždo dalijama išmalda padėdavo elgetaujantiems Vilniaus vargšams išgyventi dar vieną dieną.

Nepaisant to, kad kapitulos pajamos nuolat augo, iš jos iždo kasmet labdaringoms institucijoms mokamos sumos buvo sąlyginai nedidelės (išskyrus Šv. Roko špitolę). Vis dėlto šios išmokos kartu su kitais špitolių pajamų šaltiniais sudarė reikšmingą pajamų dalį, nes būdavo mokamos daugiau ar mažiau reguliariai. Tyrimas parodė, kad XVIII a. pirmojoje pusėje pasikeitė ir išmokų špitolėms tvarka: nuo nereguliarių, skirtingo dydžio išmokų buvo pereita prie pastovių sumų. Šis pokytis atspindėjo racionalesnį, geriau apmąstytą kapitulos narių požiūrį į savo įsipareigojimus labdaringoms institucijoms ir jose globojamiems vargšams.

Kapitulos labdaringa veikla ir jos reikšmė sprendžiant skurdo problemą vertintina nevienareikšmiškai. Viena vertus, Šv. Marijos Magdalenos ir Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo špitolėse buvo globojama vos po keletą senų ar neįgalių individų. Nors kapitulos dalijama išmalda buvo vienas iš pajamų šaltinių elgetaujantiems vargšams, vis dėlto ji būdavo dalijama nereguliariai, todėl jiems reikėdavo ieškoti ir kitų alternatyvų. Kita vertus, svarbu įvertinti kapitulos paramą didelei Šv. Roko špitolei, kurioje buvo gydomi neturtingi žmonės, sergantys įvairiomis vidaus ir venerinėmis ligomis. Tai jau liudijo prelatų ir kanauninkų siekį prisidėti prie aktualių socialinių problemų sprendimo.


Visas tekstas:

PDF (English)